Indiški smilkalai

Dvasinis, gydomasis ir kosmetinis smilkalų poveikis

Smilkymas ir smilkalai yra sudėtingas kultūrinis reiškinys, todėl apie juos prirašyta tiek daug įvairių būtų ir nebūtų dalykų. Populiarioje literatūroje nuolat kartojama, kad smilkalai pirmiausiai yra „dievų maistas“, t.y. smilkalus nuo seniausių laikų žmonės degino kaip atnašas dievams, ritualų, religinių, maginių apeigų metu, Indijos jogai ar budistų vienuoliai juos naudoja kontempliacijų ar meditacijų sustiprinimui, tačiau daug rečiau užsimenama, jog dažnai smilkoma medicininiais, higienos, kosmetikos ir net gi kulinariniais sumetimais.

Grynųjų dervų ir kvapiųjų sakų deginimas siekia seniausius žmonijos istorijos laikus, tačiau smilkalai, kaip mes juos įpratę naudoti, t.y. smilkalų lazdelės, yra vėlyvas reiškinys - 19 a. antroje pusėje smilkalų lazdeles į Europą atgabeno britai iš Kinijos ar Indijos. Tačiau jiems pradžią galbūt davė šventieji Vediniai Ugnies altoriai dhuni.

Dhuni nevartojama kam nors aukoti – asketai joje gaminasi maistą ir tepasi dhuni pelenais. Kai žmogus šventinamas į sanjasus, jis simboliškai sudeginamas dhuni ugnyje.

Dhuni altorius - tai taisyklingos formos keturkampis, kuris, kaip teigia tyrinėtojai, galėjo būti galinga smilkyklė, kurioje smilko sakralinio medžio santalo šerdies gabalai, kušo žolė, kuri iki šiol smilksta visuose Ugnies altoriuose, ir specialūs aromatinių augalų bei dervų mišiniai, sukurti tam tikroms progoms ar metų laikams. Žmonės prie tų altorių rinkdavosi giedoti mantrų, įkvėpdami kvapnių ir gydančių dūmų, gerino savo sveikatą, valė organizmą, gražino odą, nes dauguma aromatinių augalų ir jų substancijų pasižymi ypatingai geromis odą valančiomis, gydančiomis, tonizuojančiomis, stangrinančiomis savybėmis.

Ilgainiui tie smilkalų mišinių kūgeliai imti lipdyti į dhūpas. Tai tradicinė smilkalų forma, kuri iki šiol tebenaudojama Indijoje.

Laikui bėgant dhūpų pasta buvo modifikuota ir tam, kad supaprastinti jos naudojimą, imta lipdyti ant bambuko lazdelių. Kinijoje, Japonijoje, Korėjoje iš smilkalų pastos imtos gaminti smilkalų lazdelės be medžio strypelio. Jas žmonės šventyklose aukoja glėbeliais, atlikdami įprastinį aukojimo judesį.

Didžiausiuose budistiniuose centruose, tokiuose kaip Bodhaja ir Sarnatha, vienuoliai iki šiol degina dhūpas.

Smilkalai apsčiai aukojami ir muslimų dargose.

Darosi sunku suklasifikuoti netgi kelias smilkalų rūšis, kurias turime Kvapų namuose, o ką jau kalbėti apie visus smilkalus.

Visi smilkalai, nepriklausomai, ar jie užlipdyti ant medžio skalelės, ar sukočioti į lazdeles, ar suspausti į vienokios ar kitokios formos kūgelį, vakarietiškose klasifikacijose skirstomi į masalas ir anglies smilkalus.

Apie anglies smilkalus pasakysime tik tiek, kad tai bekvapės lazdelės padarytos iš smulkintos anglies ir medienos dulkių mišinio. Jos jau pagamintos primirkomos kvapiųjų substancijų, dažniausiai sintetinių. Tai masinės produkcijos smilkalai, jų lazdelės yra juodos spalvos arba nudažytos ryškiais pigmentais.

Įdomiausia yra pagrindinė smilkalų grupė, tai yra taip vadinamos masalos.

Tikri masalų smilkalai maišomi ir gaminami iš kokybiškų medžiagų, kurios degdamos skleidžia norimą kvapą.

-          labai smulkūs medžio anglies milteliai, praktiškai pudra;

-          skysta džigato derva, kaip rišamoji kvapiųjų substancijų medžiaga;

-          Ailanthus malbarica ir kitų giminingų augalų dervos, kurios dar vadinamos hālmaddi, dedamos dėl nepaprastai malonaus medžio kvapo ir kaip rišamoji medžiaga;

-          santalo ir kitų medienų pudra (dažniausiai distiliuota), kuri kartu su anglies milteliais palaiko smilkalų kūgelio ar lazdelės degimą.

Tie visi produktai sumaišomi į minkštą pastą. Natūraliuose tradiciniuose smilkaluose, kurie dabartinėje Indijoje yra labai reti, nededama nieko daugiau, išskyrus kvapiąsias augalines (kai kuriais atvejais ir gyvulines: ambrą, muskusą) substancijas.

Pasta iškočiojama ir užlipdoma ant 8 – 10 colių ilgio bambuko skalelės. Ši pasta prilimpa prie bambuko ir drėgna lipni lazdelė apvoliojama santalo milteliuose (jeigu smilkalai yra prabangiai natūralūs). Tada lazdelės padedamos išdžiūti. Išdžiūvusios lazdelės supakuojamos į sviestinį popierių arba celofaną.

Masalų gamybai naudojamos sausos medžiagos su trupučiu skystų dervų, todėl masalos stovėdamos atvirai per ilgesnį laiką netenka kvapo subtilumų. Jas reikia laikyti sandariai uždarytas, kaip prieskonius ar eterinius aliejus.

Štai Kvapų namuose turime itin subtilią majmū’a/madžiumos masalą, kuri pagaminta iš hālmaddi dervos, santalo miltelių ir madžiumos itro (ataro).

Madžiumos ataras tai klasikiniai Indijos kvepalai. Literatūroje dažniausiai jie vadinami majmua. Jie kaip ir mitės ataras dvelkia nenusakomu musonų aromatu. Madžiumos kvepalai meistriškai sukomponuojami iš laukinių vetiverijų rūho, įvairių atarų – kadambų, rožių, pandanų, mitės ir truputėlio pačiulių, ambrečių ir nardų. Šių subtilių ir rafinuotų kvepalų klampi ir tiršta substancija maišoma su halmadžio derva ir santalo milteliais. Be abejo, tokius prabangius smilkalus reikia laikyti sandariai uždarytus, kaip laikote savo mylimus eterinius aliejus, itrus ar šiuolaikinius kvepalus.

majmū’a/madžiumos masala:

10 vnt. - 11 Lt

Masalų smilkalai dalijami į kelis pogrupius:

-          Pagrindinis masalų smilkalų pogrupis yra darbarai, (durbar sanskrito k. reiškia dvarą). Tai smilkalai, kurių receptūros praktiškai nežinomos vakarų pasaulyje. Jie pasižymi itin sudėtingu, neįprastu, rafinuotu kvapu. Darbarai dega lėtai, skleisdami saldų, šiltą, prieskoningą aromatą. Jie gaminami tiek iš sausų, tiek ir iš skystų substancijų, kurios suriša smilkalus. Būdingas darbarų bruožas tas, kad jie niekada iki galo neišdžiūva ir paspaudus smilkalų lazdelė yra minkšta.

Kvapų namuose turime dviejų rūšių natūralius rankų darbo darbarus:

-   jańgal/miško kvapo masala – šių smilkalų išraiškingą ir ryškią kvapo puokštę sudaro įvairių prieskonių (cinamono, kardamono, gvazdikėlių), santalo masalos ir minkštos halmadžio (hālmaddi)dervos mišinys. Tai tradiciniai Indijos pietų smilkalai, lėtai degantys;

jańgal/miško kvapo masala:
50g – 24 Lt
25g –  12 Lt
 

-   çandana /santalo masala – šių smilkalų ramus, iškilmingas kvapas susidaro degant įvairių prieskonių, aromatinių medienų, taip pat ir santalo, masalai. Tai tradiciniai Indijos pietų smilkalai, lėtai degantys;

çandana /santalo masala:
50g – 24 Lt
25g – 12 Lt

Darbarams priskiriamas smilkalų pogrupis, kurio pavadinimas plačiai žinomas, tačiau tikrojo nagčampos smilkalų kvapo turbūt nedaug kam teko įkvėpti.

Tikrieji nagčampos smilkalai gaminami su Indijoje labai gerbiamo ir švento medžio, lot. mesua ferrea (liet. tikrojo gelžmedžio) žiedais arba tų žiedų itru (ataru). Indijoje jis vadinamas „naga keshar“, „naga champa“ arba „kobros šafrano“ medžiu. „Naga“ daugelyje rytų kalbų reiškia gyvatę.

Budistinėje tradicijoje ateities Budha arba Budha Maitrėja vaizduojamas su nageškaro arba nagčampos žiedais. Budistų šventyklose aliejus lempelėms daromas su nagčampos medžio sėklų aliejumi ir dažnai aukojami jo žiedai.

Nagčampos žiedų ataras arba jų aliejinė ištrauka pasižymi ryškiomis priešgrybelinėmis, antibakterinėmis, priešuždegiminėmis ir kraujavimą stabdančiomis savybėmis. Ekstraktai iš šio augalo žiedų, sėklų, lapų ir žievės ajurvedos medicinoje buvo naudojami nuo seniausių laikų ir tebenaudojami šiandien. Nageškaro arba nagčampos medžiai auga pradedant pietiniais Himalajų šlaitais ir baigiant Šri Lanka bei Andamanų salomis.

Mezua arba gelžmedis yra vidutinio aukščio medis, kuris garsėja nepaprastai kieta mediena ir įstabaus kvapo žiedais. Žiedai plačiai naudojami itrų ir kvepalų gamybai. Patys kvapniausi darbarų pogrupio smilkalai yra gaminami būtent su „nagčampos“ medžio žiedais.

Kvapų namuose turime vienos rūšies natūralią klasikinę nagčampą/nāgcampā. Ji pagaminta iš kvapnios minkštos halmadžio (hālmaddi)dervos, nagčampos (Mesua ferea) žiedų ataro ir įvairių dervų masalos.

Antras žymus smilkalų masalų pogrupis yra dhūpos. Dhūpa yra seniausias Indijos smilkalų pavadinimas. Savo forma šie smilkalai taip pat liudija archainę prigimtį - jie neturi bambuko lazdelės. Daugelis dhūpų pasižymi stipriu kvapu ir smilkdamos skleidžia nemažai dūmų. Indijoje turbūt labiausiai paplitusios gugulio, lobano ir čandanos dhūpos. Gugulio dhūpos yra minkštos, lipnios, nulipdomos prieš pat deginant iš didesnio minkštos dervos gabalo. Lobano dhūpos dažniau būna padarytos ir išdžiovintos. Čandanos dhūpos taip pat būna sausos ir turi didelį kiekį santalo miltelių.

Kvapų namai neslėpdami didžiuojasi nuostabaus kvapo tradicinėmis rankų darbo çandana/santalo dhūpomis, pagamintomis iš Misūrio aukščiausios kokybės čandano, baltojo santalo, miltelių.  Misūrio santalas pripažįstamas kvapniausiu ir kokybiškiausiu santalu pasaulyje. Tačiau tai labai tausotinas santalas, nes nepaisant nuolatinio atsodinimo, jo ištekliai palengva mažėja. Todėl čandanos dhūpą gal vertėtų užsidegti tik kokia nors ypatinga proga.

Negalėdama atsispirti santalo kvapo gelmei, kartais užsidegu čandanos dhūpą, kupančią baltuoju nebūties kvapu. Ir kiekvieną kartą prisimenu kokių vertybių žmogui suteikia gamta. Ir kaip žmogus jų nesugeba įvertinti arba savo neprotinga veikla jas tiesiog sunaikina...

çandana/santalo rankų darbo dhūpos:
10 vnt. – 12 Lt

Tradicijų mėgėjams galime pasiūlyti ypatingų sāmbrāni dhupų, pagamintų iš lobano (lobān), minkštos pluoštinių bosvelijų (indiško frankincenso/Boswellia serrata) dervos, ir medžio anglies miltelių masalos. Tai stipriai kvepiantys tradiciniai Indijos smilkalai.

Tamilai šią dervą vadina sambrani, sanskrite ji vadinama guggul. Gugulių yra kelios rūšys - commiphora mukul gugul, salai gugul ir t.t. Tos dervos gaunamos iš to paties medžio, kuris botaniškai vadinamas Boswellia serrata arba pluoštinė bosvelija, žievės. Tačiau gamtoje net ir tų pačių pluoštinių bosvelijų dervos kvapas labai skiriasi, priklausomai ar derva buvo rinkta pavasarį, ar rudenį. O jei medžiai auga labiau į šiaurę ar į pietus, aukščiau ar žemiau, tai taip pat labai įtakoja dervos kvapą ir savybes. Ajurvedoje ši derva laikoma nepamainomu vaistu nuo artritų ir uždegimų. Moterys šią dervą smilko džiovindamos plaukus, kad jie įgautų blizgesio ir, be abejo, nuostabiai kvepėtų.

sāmbrāni rankų darbo dhūpos:
6 vnt. - 5 Lt

  Kvapų namų natūralūs vienos gaidos smilkalai:

-  çandana/santalo agarbatės (santalo smilkalų lazdelės) – pagamintos iš Misūrio aukščiausios kokybės čandanos, baltųjų santalų miltelių, surišančios dervos ir nedidelio kiekio rožių žiedlapių. Nuostabaus kvapo tikri santalo smilkalai.

çandana/santalo agarbatės:

25g – 9 Lt

-  svarņa/auksinės agarbatės – pagrindinė jų substancija yra raudonųjų santalų milteliai, sumaišyti su hālmaddi derva, todėl jie yra prabangaus medienos kvapo.

svarņa/auksinės agarbatės:

10 agarbačių - 9 Lt

-  nagarmothā/nagarmočių agarbatės. Nagarmočių smilkalai gaminami tik iš nagarmočių šaknų (Cyperus scariosus) miltelių, sumaišytų su įvairiais augaliniais aliejais (sezamų, kokosų). Itin švelnaus kvapo smilkalai, labiau kuriantys lengvą, elegantišką erdvę, nei skleidžiantys kvapą.

nagarmothā/nagarmočių agarbatės:
25 g – 12 Lt
 

-  lobān/frankincenso agarbatės pagamintos iš pluoštinio frankincenso dervos, pluoštinių bosvelijų (Boswellia serata) medienos ir trupučio rožių žiedlapių. Jos apvoliotos frankincenso dervos milteliais ir skleidžia nepaprastai subtilų frankincenso ir vos juntamą rožių aromatą.

lobān/frankincenso agarbatės:
50g –  24 Lt
25g –  12 Lt

Pilną straipsnį skaitykite čia >>>.

2009 – 2010,

Delis – Haridvaras – Vilnius

Nuotr. iš kelionės po Indiją 2009 m. rudenį ir žiemą.