Šiek tiek lietuviškos alchemijos bibliniuose Armėnijos kalnuose, I dalis
EKSPEDICIJOS DALYVIAI
Aida Grimalauskaitė, ekonomistė
Aleksandras Platonovas, masažuotojas
Giedrė Šilinskaitė, logistikos specialistė
Ingrida Kazlauskaitė, psichologė
Ieva Mačionytė, informacinių technologijų specialistė
Julija Ruseckaja, siuvimo konstruktorė
Laima Sinkevičienė, valstybės tarnautoja, trijų dukrų mama
Soneta Čiblienė, ekologiškų produktų parduotuvės steigėja
Gabrielius Kavaliauskas, 9 metų mokinukas
Ramunė Žukauskienė, žurnalistė
Renata Šimelienė, Kvapų namų steigėja, "Aromata Mirabilia" žmogus
Rūta Daunoravičienė, Kvapų namų steigėja, "Aromata Mirabilia" žmogus
Laimė Kiškūnė, kvapų tyrėja, lektorė, Kvapų namų steigėja,"Aromata Mirabilia" žmogus
Armėnijoje mus globojo, saugojo ir valgydino gelbėtojų centro "Spitak"
nariai Seržas Hovsepyanas ir Vardanas Kosakyanas.
Ramunė ŽUKAUSKIENĖ
Kiekvieno mūsų gyvenime turi būti bent viena tokia kelionė. Be konkrečių
turistinių užmačių, atsisakius buitinių patogumų. Pažerianti išbandymų
ir apdovanojanti atradimais. Leidžianti pažinti nematomus virsmus ir
paklajoti netyrinėtais savo sielos takais...
Armėnijoje distiliavimo procese dalyvavo ne tik mūsų surinkti augalai,
bet ir mes patys - gamta iš kiekvieno mūsų išvarvino skirtingų formulių eliksyrą.
Keisdami augalines substancijas, keitėmės ir tobulėjome patys.
Mums pasisekė: turėjome gidę Laimę Kiškūnę, o Armėnija mums parengė
daugybę netikėtumų.
Sakoma, kad niekas nevyksta šiaip sau, dėl to matyt ir straipsnį per
keturis prisėdimus kurpiau iki pat pavasario. Pačiai buvo įdomu, kas
per tą laiką iš kelionės faktų nubyrėjo, o kas įsirėžė ilgam. Matyt liko
svarbiausi dalykai. Be to, į vieną vietą it mozaiką norėjosi sudėlioti
visų mūsų įspūdžius.
Šiek tiek paaiškinimų: kodėl Armėnija
LAIMĖ
"Su šia šalimi pirmąsyk susidūriau turbūt 2005 metais. Gavau kvietimą
atvažiuoti ir nufilmuoti kultūrologinį filmą. Tuo pačiu pasidomėjau ir
augalais. Patyriau, kad tai nuostabi botaninė šalis.
Vėliau ir mokslinėje literatūroje radau patvirtinimų, kad Šiaurės Irane ir teritorijoje
aplink Araratą plyti pasaulinio masto botaniniai lobiai.
Iš šių vietų kaip iš kokio šaltinio ištryško daugybė labai gražių augalų, vėliau
paplitusių visame pasaulyje. Čia yra tikroji tulpių, narcizų, baltų ir raudonų rožių,
abrikosų ir persikų gimtinė. Iki šiol Armėnijoje juos galime pamatyti
nesukultūrintu laukiniu pavidalu.
Šis atradimas mane labai sužavėjo, - augalus aš labai myliu, jie man teikia
labai daug informacijos apie pasaulį. Tad negaliu praleisti progos ja
pasinaudoti. Paskleidžiau šios kelionės idėją, o ji materializavosi.
Tam matyt jau buvo subrendusi."
Šiek tiek išbandymų: išlaikėme karščio egzaminą
Prieš kelionę mintyse kaupėmės karščiui. Tačiau nesitikėjome, kad Armėnija
pasitiks negailestingai svilinančia kaitra... 39 laipsniai karščio pavėsyje
ir dar daugiau prieš saulę. Tokia temperatūra liepos pabaigoje -
rugpjūčio pradžioje Armėnijoje - nelabai įprastas reiškinys.
Tokia pekla buvo išbandymas net patiems armėnams. Ką jau besakyti apie
mus, šiauriečius. Saunos karštį pajutome vos išsilaipinę Jerevano oro
uoste, nors buvo tik ketvirta nakties. Tuomet vijome mintį apie tai,
kokį katilą mums užkurs diena.
Pirma stotele Armėnijoje tapo Ararato lygumoje esantis abrikosų
sodas.
Jo šeimininkas - vienas iš saujelės šioje šalyje ekologinę
žemdirbystę plėtojančių ūkininkų - Vano Sargsianas. Tiesa, abrikosų ant
medžių jau neaptikome, - jų derlius buvo nuraškytas prieš mums
atvykstant. Užtat mėgavomės saulėje džiovintais ekologiškais vaisias.
Nors jų išvaizda džiovinant be chemikalų (sieros
junginių) buvo visiškai ne tokia, kokią esame įpratę matyti parduotuvėse.
Bet skonis nuginklavo natūralumu. Kieti ir neišvaizdūs abrikosai burnose
tirpo it medus.
Džiaugėmės ir tuo, kad dienomis glaudėmės pavėsinėje, įrengtoje
ant betoninės aikštelės virš keisto kanalo su pažaliavusiu vandeniu.
Nors saulė čia mūsų nepasiekdavo, užtat tapome lengvai prieinamu grobiu
vietos uodams, kurių spiečius pakildavo iš aplink liulančio vandens telkinio.
LAIMA
"Labiausiai pasiilgau normalaus prausimosi, vonios, savo miegamojo ir
tualeto. O šiaip viskas buvo puiku. Ir tas uodų pakandžiojimas buvo visai
malonus. Jį prisimenu kaip nuotykį, nors išsyk jis man sukėlė paniką".
Antros dienos pavakare sulaukėme kvietimo pasisvečiuoti ūkio šeimininko
namuose gretimame Dimitrovo kaime. Iki jo keliukais palei kukurūzų lauką ir
per gyvenvietę žingsniavome apie pusvalandį.
Buvo penkta valanda vakaro, bet saulė plieskė kaip pasiutusi, tad
teko eiti it įkaitusios keptuvės paviršiumi. Slinkome lėtai,
tačiau jau vidurkelyje pajutome, kaip apsunko
kojos ir pavojingai ėmė tvinksėti smilkiniuose. Violetinį atspalvį
įgavę kai kurių mūsų veidai irgi rodė, kad jėgos - ties išsekimo riba.
Gerai, kad eiti buvo netoli. O sodyboje gaivinti mus ėmėsi šeimininkai:
šaltu vandeniu, pieniškais ledais, dieviškai skaniomis šaldytomis
šilkauogėmis, mažais puodeliais stiprios turkiškos kavos. O vos atgavę
jėgas buvome įtraukti į užburiantį lavašo kepimo ritualą.
Tam naudojamą tradicinę krosnį tundyrą išvydome sumūrytą specialaus namo
priestato viduryje. Krosnies anga žiojėjo tiesiog grindyse. Aplink -
penkios mažesnio gylio nišos. Į jas vėliau sulipo šeimininkė Suzanna, kelios
jos kaimynės ir giminaitės.
Regėjome, kaip delno dydžio tešlos
gabaliukas, keliaudamas iš vienos moters pas kitą ir vis pakočiojamas
virsdavo didesniu nei metro ilgio ovalu. Šią plonutėlaitę tešlą Suzanna
mikliai klodavo ant specialaus pagrindo, kurį akimirksniui nuleisdavo į
įkaitintą angą. Tešla vertikaliai prilipdavo prie tundyro sienos. Dar 15
sekundžių ir šiek tiek apskrudęs auksinės spalvos paplotys užkabintas
metaliniu kabliu keliaudavo lauk.
.jpg "Tešlos kočiojimas")
Šis konvejerinis veiksmas nė iš tolo nepriminė varginančio proceso.
Veikiau labai smagų ritualinį šokį rankomis, lydimą juoko, linksmo klegėjimo.
Tokioje dvasioje iškepta armėniška duonelė - oi kokia skalsi.
Beje, lavašo vienu kartu šioje šeimoje prikepama pusei mėnesio.
Duonelė, sukrauta į aukštą stirtą laikoma kiemo spintoje. Prieš valgant
šis plonas traškus paplotys apipurškiamas vandeniu, tuomet suplėšomas, sulaužomas ar sukarpomas žirklėmis į mažesnes dalis.
JULIJA
"Stovėjau, kaip užburta ir stebėjau. Net dabar negaliu aiškiai papasakoti
apie tai. Tas lavašo kepimas buvo it stebuklas..."
Dar vieną išbandymą saule turėjome atlaikyti kildami į kalnus keturių
dienų stovyklavietei prie Avuc Taro vienuolyno griuvėsių Chosrovo
botaniniame-gamtovaizdžio draustinyje.
Nors didžiąsias mūsų kuprines į viršų gabeno arkliai, keletas kilometrų per
kaitrą buvo itin sunkūs. Gaivinomės mirkydami drabužius pakelės
upokšnyje, vandens kolonėlėje. O palypėjus aukščiau, Laimė
išsigelbėjimą aptiko tarp vietos augalų. Mentolinis čiobrelis tapo ne tik
atgaiva gomuriui. Kramtydami jo žiedynus, jautėme, kaip šviesėja akyse.
RŪTA
"Kopiant į stovyklą pagrindinis pojūtis buvo karštis ir geltona kalnų
spalva aplink. Atrodė, nebeliko jėgų slinkti į priekį, tuomet atsigręžiau
atgal ir supratau, kad grįžti būtų dvigubai sunkiau..."
Karštis neatlėgo ir kitas dienas. Dėl to laipiodami šlaitais augalų
skubėdavome prisirinkti iki pusiaudienio. Likusią dienos dalį
praleisdavome nedidelėje riešutmedžių oazėje. Tanki šių medžių laja
keturias dienas mums buvo priedanga nuo negailestingos saulės. Čia, po
medžiais, srūva ir vienintelis šiose vietose šaltinis. Tad čia
distiliuodavome augalus, klausydavomės Laimės paskaitų, medituodavome,
nugrimzdavome į sapnus ir vėl klausydavomės.
Neslūgstantis karštis labiausiai gąsdino ir susiruošus į 8 valandų žygį
per kalnus iki Šv.Stepanoso vienuolyno. Juk atgal planavome sukti
per pačią kaitrą.
Grįžtant teko šiek tiek palypėti į viršų. Rodėsi, kopiam visi vienu
žingsniu, vienu alsavimu, dalindamiesi paskutiniu gurkšniu vandens.
Galbūt tai ir padėjo įveikti alinančią kaitrą. O kai laimingai pasiekėme
savą riešutmedžių oazę, Laimė pastebėjo, kad mūsų bendrumo būsena kaip
tik tokia, kokios reikia gražiausiems alchemijos atradimams pasiekti.
INGRIDA
"Labiausiai pasigesiu kalnų. Į juos kopiau pirmą kartą. Suprantu, kad tai ne
kosmoso ar aukščiausios viršūnės šturmas, bet žygis man itin įstrigo.
Neįtikėtini buvo ne tik vaizdai, bet ir mus gaubusi atmosfera. Galėčiau būti
kalnietė..."
LAIMA
"Visuomet atostogaudavau su šeima, tad labai norėjau kur nors ištrūkti
viena. Žinoma, ir šįsyk keliavau ne viena, tačiau bet kuriuo atveju čia buvo
visai kitoks "ekspiriensas" nei sėdėti namie su vaikais.
Vyras netikėjo, kad esu pasiryžusi važiuoti į Armėniją, juo labiau į kalnus.
Džiaugiuosi, kad nepasidaviau jo skepsiui ir įrodžiau sau, kad tikrai esu
ištverminga. Maniau, kad svilinant karščiui kopti į kalnus negalėsiu.
Bet įsitikinau - tai nėra neįveikiama".
RŪTA
"Armėnija - ne mano klimato šalis. Nors po aštuonių mėnesių drėgmės
Lietuvoje norėjosi šilto periodo, nuo karščio Armėnijoje miriau.
Man tai buvo tikras išbandymas. Apie savo fizinę būklę buvau geresnės
nuomonės. Tačiau jau labai seniai nesportuoju - tik namie ant
"sopkės"... Tai ir atsiliepė.
Važiuodama atgal galvojau, kad man šio karto jau užteks.
Bet jau po savaitės tokių minčių nebeliko. Atsigavau nuo fizinio
nuovargio ir atsigamino tikrieji įspūdžiai."
Šiek tiek nepatogumų: keturios eilės kukurūzų ir kastuvėlis
Ruošdamiesi kelionei žinojome, kad turėsime tik vieną civilizuotą
nakvynę, tiksliau, pusantros, likusį laiką gyvensime gana laukinėmis
sąlygomis - palapinėse.
Į ekologinio ūkio (beje, ekologinis mąstymas Armėnijoje tik bunda, o
ekologine žemdirbyste pagal tarptautinius standartus verčiasi vos keli
ūkininkai) abrikosų sodą, pirmąją stovyklavietės vietą, atvykome su tamsa.
Mūsų jau laukė palapinės, naktipiečiai ir kanistrai su vandeniu. Po
kelių gabalų arbūzo daugeliui parūpo viena gyvybiškai svarbi vieta.
Tačiau mums buvo parodyti kastuvėliai ir pateikta trumpa
instrukcija. "Po abrikosais - negalima, "tam reikalui" skirtas kukurūzų
laukas greta. Išsikasate, "atliekate" ir tvarkingai užkapstote".
Iš pradžių manėme - pokštas. Tačiau kitokių pasiūlymų nesulaukėme.
Be to, naktį viskas atrodė ne taip ir sudėtinga.
Kiek kitaip į šį diskretišką reikalą pažvelgėme iš ryto. Paaiškėjo, kad
kukurūzų "lauke" viso labo keturios eilės...
Ačiū Rūtai, kad bent pakabinamą pūslę su dušo antgaliu turėjome.
RŪTA
"Apie buitinį diskomfortą pagalvojau iš anksto. Numaniau, kad vyrai
gali nesuvokti moterų poreikių. Todėl, kai parduotuvėje pirkau kuprinę ir
čia pat pamačiau kelioninį dušą, ilgai nesvarsčiau".
Į pakabinamą pūslę
tilpdavo apie penkis litrus vandens. Išmokome jį taip tausoti,
kad užtektų nusiprausti dviese ir dar šiek tiek likdavo trečiajam. Be
to, teko prisitaikyti ir prie vietos vandens tiekimo subtilybių.
Sovietmečiu teko lankytis Jerevane. Nors tuomet gyvenau bene
geriausiame miesto viešbutyje, vanduo jam, kaip ir visai Armėnijos
sostinei, buvo tiekiamas porą valandų ryte ir keletą vakare. Dabar
jerevaniečiai vandens turi visą parą, tačiau Armėnijoje vis dar yra
regionų, kur jis teka tik tam tikru laiku.
Dimitrovo kaime vandentiekis veikia iki ketvirtos valandos dienos.
Vėliau vietos žmonės naudoja rezervuaruose sukauptą vandenį. Tad pasirūpinti
vandens atsargomis teko ir mūsų ekspedicijai. Plastikinėse talpose
vanduo iki vakaro sušildavo, todėl malonios maudynės prieš miegą
būdavo tarsi atpildas po dienos vargų dėl nesiliaujančio karščio.
Ta pati kastuvėlių taisyklė galiojo ir Avuc Taro stovyklavietėje. Tiesa,
tupyklai buvo išrinkta ir viena bendra vieta.
RŪTA
"Vyrams tokie būtini patogumai "nedaeina". Bet kai tris dienas zyzi, kad
reikia duobės, ją ima ir iškasa. Miegoti ant žemės buvo sunku,
seniai buvau tą dariusi Lietuvoje, tad nežinau, kuri žemė - mūsų ar
Armėnijos - kietesnė. Vis dėlto žinojau, kokie "patogumai" laukia, ir jiems
buvau nusiteikusi."
Nuotraukos:
R.Žukauskienės
R.Daunoravičienės
J.Ruseckajos
G.Šilinskaitės
I.Mačionytės